Malūnas

Ąžuolinių kaime yra išlikęs unikalus vėjo malūnas, statytas dar 1929 metais. Tai kepurinis, medinis vėjo malūnas, vienintelis Dzūkijoje. Viduje iki šiol išlikusi autentiška malimo įranga. Šis statinys stipriai paveiktas ir apgadintas laiko ir aplinkos. Nežiūrint į tai, Ąžuolinių kaimo bendruomenė nusprendusi išsaugoti malūną, bei atokų Ąžuolinių kaimą padaryti patraukliu vietos gyventojams, svečiams ir turistams. Vėjo Malūne vykdome bendruomeninį edukacinį verslą su tradicinių krašto patiekalų gamyba.

Kviečiame švęsti asmenines šventes Malūne!

Šiuo metu priimame įvairius maisto gaminimo užsakymus, o taip pat ir kviečiame švęsti jūsų asmenines šventes atnaujintoje Malūno dalyje.
Norėdami apsilankyti Ąžuolinių kaimo Malūne bei paskanauti mūsų kaimo tradicinių bulvinių bandų bei kitų gardžių patiekalų, susisiekite su mumis telefonu arba užpildykite žemiau pateiktą formą.

Malūno istorija

Pasakoja Vitas Andreikevičius g.1925 m.

1916 metais, šitoj vietoj, kur dabar mūsų namas stovi, stovėjo vokiečiui priklausęs vandens malūnas ant Bambenos upelio. Tėvas buvo gizelis malūne pas vokietį, kai maldavo. Per 1916 metų karą šitą vokiečio vandeninį malūną sudegino. Žmonės neleido atstatyti tėvui vandens malūno, tai jis trobą toj vietoj pasistatė, o kiek atokiau ant kalniuko – vėjo malūną. 

Tėvas, Jonas Andreikevičius, geras stalius buvo – statė trobas kaimuose. Naujienos kaime, Marijampolės rajone gyveno pažįstamas jo, kuris turėjo malūną su dviem akmenais malūne. Nuo jo tėvas ir nusižiūrėjo viską, sau malūną šitą pasistatyt sugalvojęs. Pastatė jį 1929 metais. Pats ir maldavo, paskui aš padėdavau. Šeimoj mūsų buvo 5 vaikai ir 2 mergšės. Mane į rusų armiją paėmė 1946 metais. Armijoj Kaune statėm tiltą. Pas mus tik šinielius buvo rusiškas, kelnės vokiškos. 1947 metais dezertyravau – už tai mane pasodino į kalėjimą Pravieniškėse. Atsėdėjau 6 metus iki 1953 m. Tėvus 1949 metais su dviem broliais ir seserimi Stase išvežė į Biliuką, Irkutsko sritį, Sibire. Grįžo jie 1957 metais.

1954 metais audra nuvertė malūno kepurę. 1955 metais aš perstačiau malūną, viską per naujo, toj pačioj vietoj, kur stovėjo ir jau vienas maldavau. Kepurė buvo ant gelžkelio – kepurės pasukimo guolių. Kepurę sukdavo šatra – keturiom šatrom į vieną suvestom (grąžulu). Šatrą sukdavo libiotke medine (gerve), kuri kabindavosi prie ąžuolinių stulpų aplink malūną įkastų. Sparnai buvo iki žemės. Ant jų uždėdavom palas(drobines bures), o kai nereikdavo jų – susukdavom. 

Malūne volas (statvolis) ėjo iki žemės. Girnos buvo vienerios 1,2 m skersmens. Maldavom prastu malimu duonai ir pašarui, ir kruopas darydavom. Žiemos metu apie 10 tonų (120 centnerių) grūdų sumaldavom per dieną. Malūnas buvo trijų aukštų. Viršutiniam buvo kašius (piltuvė), iš kur grūdai byrėdavo į antram aukšte buvusias girnas. Pirmam aukšte jau byrėdavo miltai. Čia buvo ir svarstyklės.

Užrašė Zenonas Baubonis

2009 m. 08 mėn.